Užsuk, pavasari, į svečius

Saulutė taip maloniai šiandien kutena skruostus. Netgi netikėtai maloniai. Pavasaris, regis, iš visų šaiposi. Vieną dieną vilioja išlįsti pasigrožėti atgimusia gamta, o kitą - apdovanoja sniego kruša. Tai aš priėmiau kaip asmeninę žinutę - kaip aš laukiu svečių (ir to ypatingo svečio - pavasario)? kaip juos pasitinku?

Kritišku žvilgsniu pažiūrėjau į prie durų iš po žiemos tebestovinčią, dulkių sluoksniu apsidengusią, ir šiaip labai pavargusią kėdutę, voratinkliu apsigaubusį, vašku apvarvėjusį sukriošusį žibintą - nugi nelabai vilioja.

Jau buvau pamiršusi tą smagų užsiėmimą ir tą įtartinai man skanų kvapą :) Balti dažai, švitrinis popierius, keletas servetėlių, lakas ir pora vakarų daro stebuklus. O grožis gi gyvena paprastume ;)

Labas, Pavasari! Užsukit ir Jūs, draugai. Pasiilgom :)

Didelės šmakatukiškos svajonės išsipildymas

Labas, draugai.

Sakoma, kad niekas šiame pasaulyje nebūna nė iš šio, nė iš to. Viskas turi prasmę ir yra kažkaip susiję. O kaip kitaip paaiškinti? - Susikūriau tinklaraštį. Parašiau lygiai tris įrašus ir pamiršau.
Praėjo pusantrų metų ir staiga netikėtai prisiminiau! Ir skaitau pirmą įrašą: "Gal čia prasidės didelės šmakatukiškos svajonės išsipildymas. Gal... Turbūt :)".

Tadadadam PRASIDĖJO!

Pamenu, kaip galvojau parašyti apie Mildutei pasiūtą palapinę, bet ji stovėjo prie lango, tad vis nėjo gražios nuotraukos padaryti, tekstas nesilipdė, taip ir liko nepaskelbtas įrašas... Bet čia ir turėjo būti mano pirmas įrašas, nes čia pildosi mano svajonės :) Žodžiu, mano visos šmakatukiškos svajos pasisuko į siuvimo mašiną ir ten yra stipriai užstrigusios. Kitą palapinę pasiuvau savo itin širdžiai artimos draugės Indrės dukrytėms, po to - vaikystės aktorinio meno būrelio bičiulės Renatos vaikams, tada -  klasiokių, giminaičių vaikams, kol supratau, kad mano palapinė tapo būtybė, kaskart vis idealesnė, visiškai ją pamilau ir susigyvenau, tad dabar siūdama kiekvieną TIPĮ, sugalvoju jam vardą ar istoriją, nes manau, kad jis tampa žiauriai geru bet kurio vaiko draugu, ne tik žaidimų sufleriu, bet ir paslapčių saugotoju...

Apie mano Tipius:
www.tipiai.lt
www.facebook.com/tipiforlittlehippie

Gražuoliai viržiai

O taip! Ruduo su savo šiugždančiais įvairiaspalviais lapais po kojomis tikrai yra žavus, bet žalumos per žiemą baisiai pasiilgstu. Pamenu, pas tėvelius namie visada būdavo pilna gėlių, o mama laistydama jas kalbindavo, įtikinėdavo, skatindavo augti ir kas keisčiausia, tas veikdavo :) gal todėl taip myliu gėles, kažkokios gyvybės namai prisipildo nuo jų...

Šįkart namuose atsirado trys gražuoliai broliai viržiai. Daug ypatingos priežiūros jiems tikrai nereikia. Paskutinis turėtas taip ir gyvavo gerą pusmetį nekeisdamas išvaizdos. Vis tik šių gražuolių vieta lauke, bet per žiemą tikrai galima pasidžiaugti jų žiedais, žaluma ir namie, o pavasarį greičiausiai bus perkelti į naujus namus mamos sode...

Atkeliavo jie pas mane plastikiniuose juoduose vazonuose, suprask - pasiruošę persodinimui, bet kadangi aš neketinau to daryti, o ir gražių keramikinių vazonų neturėjau, teko suktis iš padėties kitaip. Prireikė:

• lipnios juostos (būtų gerai dvipusė, nors aš išsisukau ir su įprasta pakavimo juosta);
• virvės (turėjau baltą medvilninę ir kitą - maišytą su linu);
• žirklių;
• kelių valandų kantrybės (laiko sąnaudos jau su visais vaikiškais "noriu to ir ano" intarpais).

 

Ir gavosi tokie va laikini ir visai jaukūs vazonėliai mano gražuoliams :) Taip kad belieka sulaukti besiskleidžiančių žiedų!

 

Nugalėta niūrenybė

Jau seniai ruošiausi šiam žingsniui, vis tik lietingos rudens dienos - kaip spyris į užpakalį, pagreitino įvykius. Pažadu sau - mano namuose niekada nebus tamsių baldų! Bet kartais tokios aplinkybės, kad nepasirinksi, tad tenka suktis iš padėties, kaip išeina. Vasarą niekaip neprisiruošiau tų baldų atnaujinti/perdažyti/dekupažuoti, tad dabar teko rinktis paprastesnį variantą...

Taigi, namie pūpsojo juodas stalas su keturiom kėdėm... pasodinau į kadrą dar Romką (čia tas baltas pūkis), kad viskas neatrodytų taip liūdna :)

Ir kaip tyčia spintoje radau seniai pamirštą lovatiesę! Mmm... mėgstu pastelines spalvas. Ir dar tokia paminkštinta, o kėdės tai smarkiai kietos. Taip ir kilo idėja pasisiūti kėdžių uždangalus. Buvo smagaus darbelio perprasti technologiją, pasitarnavo YourHome puslapis, bet teko ir pačiai pasukti galvą. O dar tie raištukai! Kiekvienai kėdei - po šešiolika! :) Na, bet buvo visai verta, nežinau, ar imčiausi dar kartą, nors ne, žinau - imčiausi.

 

O po to dar susikurpiau va tokią "naują" staltiesę iš nepanaudotos užuolaidos. 100 proc. sintetikos, ir šiaip manau, kad vienkartinė, bet kai porą siūlių tereikėjo padaryti, tai kodėl gi ne :)

Žodžiu, misija įvykdyta. Man atrodo, kad ir moliūgų sriuba skanesnė bus ir labiau šildys lietingą rudens dieną... :)

O viskas prasidėjo nuo...

Labas! Aš - Aurelija. Bet lape mane vadina. Turiu prisipažinti, žmonės, rašantys blogus, man visada atrodydavo mažų mažiausiai keisti - negi neturi jie ką veikti? O dabar va, barbenu klaviatūrą ir širdis spurda rašant pirmą savo blogo įrašą... Taip jau atsitinka, kad mamytės, sėdėdamos namie su savo pabiručiais ima ir atranda save. Taip nutiko ir man. Ne, aš nedarau stebuklų virtuvėje, seniai patikrintas ir patikimas obuolių pyrago ar moliūgų sriubos receptas - daugiausia, ko galima tikėtis :) ŠMAKATUKAI - būtent šis pavadinimas labiausiai ir tinka mano pomėgiui apibūdinti. Tai įvairūs mieli niekučiai ir buityje praktiški dalykėliai, antram gyvenimui prikelti daiktai, dar džiaugsmeliai ir grožiai vaikučiams. Žodžiu, ką sukurpsiu, tą parodysiu, gal kartais parduosiu, o gal - padovanosiu. Gal čia prasidės didelės šmakatukiškos svajonės išsipildymas. Gal... Turbūt :)